Ankstus rytas, prabudimas. "Ne, nenoriu keltis" turbūt kankino kiekvieną šį rytą. „Bet juk šiandien blynas!“ Šokteliu iš lovos, prasivalau akis ir maunu pro duris į susitikimo vietą. Daugeliui  susirinkusiųjų tai pirmas kartas, mažumai antras ar trečias, bet visi besišypsantys ir pasiruošę. Oras tiesiog nuostabus, toks jausmas, kad ši diena tiesiog buvo sutverta mums, tiems dešimt čia susirinkusiųjų. Gamta nuostabi. Stoviu, dairausi ir stebiuosi, jog toks grožis visai arti. Einame, sniegas po kojomis lūžta, pasiekiame kalniuką ir čia prisimenu vaikystės dienas, kai žiemą lauke galėdavau lakstyti, voliotis sniege, mėtytis juo, o priėjus kalniuką pasiimti pašikniuką ir leistis nuo kalno.

Taip, pirmasis sustojimas buvo kalniukas, kur prisiminėm tokias vaikystės dienas. „Paragaukim sniego“ - girdžiu iš šalia stovinčio žmogaus - „taip seniai jį valgiau“.  Juk gera prisiminti, tiesa? Kuo labiau augu, tuo dažniau norisi grįžti į vaikystę. Žygis tęsiasi. Matėme gyvūnų pėdas, spėliojom, kurio miško gyventojo tai galėtų būti. Taip bekalbėdami priėjom pelkę. Ir prasidėjo išbandymas „kaip pereiti pelkę neįgriuvus?“. Pirmas žingsnis tvirtas, o kuo toliau į gilumą, tuo nesaugiau jaučiuosi. „Nežiūrėkit į dešinę“ pasigirsta iš prieko, o kai pasako juk būtinai pasižiūrėsi (vis tas žmogiškas smalsumas). Pasuku galvą į tą pusę ir pamatau neužšalusį protarpį. Taip ir norisi tada pasiekti žemę. Kiekvienas žingsnis atsargus. Kiekvienas žingsnis apgalvotas. Pasižiūriu į priekį ir matau, kaip vieno bendražygio koja truputį įsmenga. Širdis pradeda plakti stipriau. Krantas netoli. Pasiekiu jį ir nusiraminu. Bet tai buvo puikus trupučio adrenalino pojūtis. Ant ežero jaučiausi žymiai saugiau (galėčiau ir dabar išbėgt ant jo, palakstyt ir paslidinėt. Neišpasakytas laisvės jausmas). Eidami pasiekiame upę. Rąstas jai pereiti puikiai pasitarnavo. Prie upės ir buvo mūsų pasistiprinimo vieta. „Romantiškas vaizdas romantiškiems žmonėms“. Mėginom užkurti laužą ir galėčiau sakyti, jog visai neblogai sekėsi. Truputis sausų malkų ir mini lauželis pavyko. Na, nors tikslas buvo pasiektas – laužas buvo pakankamai geras, kad vanduo užvirtų. Pasistiprinę keliavome toliau ir aptikome savo ankstesnes pėdų žymes. Tada ir nusprendėme, jog jau laikas keliauti į namus. Beeinant buvo rastas atvirukas su katedros vaizdu. Ant jos ir nusprendėme įamžinti mūsų žygį „IV blynas. 2012 12 12“ ir mūsų parašai. Žygis baigėsi. Pavargę ir truputį sušalę tačiau laimingi keliavome namo.

sesė Loreta
Medeinos draugovė
Vilniaus Atžalyno tuntas